Bestiariumas

Taip jau nutiko, kad ilgus amžius žmonės ir žvėrys gyveno šalia, tačiau skirtingose civilizacijos tvoros pusėse: šiapus tvoros – žmogaus karalija, tai, kas pažinta ir paklūsta žmogui, anapus tvoros – nepažintoji teritorija, visa tai, kas truputį traukia, labiau – baugina, kas gaivališka ir nepaklusnu žmogaus valiai, ką simbolizuoja žvėris.

Įveikti baimę, suvaldyti gaivalą galima tik juos pažįstant. Žmonės pasakojo vieni kitiems apie matytus bei girdėtus žvėris ir tuo pačiu po truputį juos traukė šiapus civilizacijos tvoros. Šios žinios palengva sugulė į knygas, apsipynė pamokančiais pasakojimais, pasipuošė iliustracijomis ir virto bestiariumais.

Keista ir įdomu, kad kartu su tikrais sutvėrimais šiapus civilizacijos ribos įsliūkino ir gauja pramanytų gyvūnų, kurie apsigyveno bestiariumuose, knygų ir jūrlapių paraštėse, nutūpė gotikinių pastatų puošyboje, įsitaisė žmonių vaizduotėje. Nors, ne, netiesa, žmonių vaizduotėje jie gyveno nuolat.

O gal gyvena ir iki šiol?

Bestiariumas – tai bandymas sudaryti žvėrių ir sutvėrimų, gyvenančių nūdienos žmogaus fantazijoje, fotorobotą. Šiandieną, norėdamas įrodyti kas esi, turi pateikti asmens dokumentą. Juos turi net katės, šunys bei kiti buvę žvėrys, o dabar pilnateisiai civilizacijos nariai. Būtų neteisinga jų verto asmens dokumento nesuteikti vaizduotės žvėrims.

Technika: Polaroid Mini Portrait 403
Įkvėpimas: Jurgio Baltrušaičio „Fantastiškieji viduramžiai: antika ir egzotizmai gotikos mene“ (Vaga 2001, vertė A. Merkytė).

SielojRamu